 Fazanas
Nedidelis,
naminės vištos dydžio, kūno masė 0,8 - 1,2 kg. Patinas ir patelė ryškiai
skiriasi. Patinai ryškiaspalviai, labai puošnūs, žymiai ilgesnėmis nei patelių
uodegomis. Jų galva ir kaklas tamsiai žaliai mėlyni. Kitose kūno dalyse vyrauja
įvairūs raudonai rudi atspalviai. Visos plunksnos žvilgančios. Skruostai ir
apie akis neplunksnuota, ryškiai raudonomis karpomis apaugusi oda. Kojos su
aštriais pentinais. Patelė pilkai ruda. Jos uodega žymiai trumpesnė.
Aptinkamas
tik tose vietose, kur buvo įveistas, išleidžiant inkubatoriuose išperintus
paaugintus fazaniukus. Gyvena laukų miškeliuose, nedidelėse giraitėse,
nendrynuose, piktžolynuose. Vasarą laikosi ir laukuose. Be žmogaus pagalbos
mūsų klimato sąlygomis neišsilaiko. Žiemą būtina intensyvi globa.
Pavasarį būna
tuoktuvės. Tuomet patinai vaikšto pakėlę uodegas ir ištiesę kaklus,
triukšmingai plaka sparnais. Jie neretai pešasi. Dėtyje 8 - 14 žalsvai pilkų
kiaušinių. Jaunikliais rūpinasi tik patelė.
Kaip ir kiti
vištiniai, minta daugiausia augaliniu maistu. Lesa daigus, sultingus lapus,
įvairias sėklas, uogas. Vasarą sulesa nemažai vabzdžių, sliekų, moliuskų,
varlyčių.
Medžiojama su
paukštiniais šunimis. Kyla staigiai į viršų, o paskui skrenda nuožulniai
žemėjančia trajektorija. Šaunama 2 - 4 numerio šratais. Mėsa geros kokybės.
 Kurapka
Kiek didesnė
už naminį karvelį. Kūnas apvalus, kresnas. Jo masė apie 400 g. Iš toliau visa
atrodo pilka: viršutinė kūno dalis tamsesnė, apatinė šviesesnė. Patinai nuo
patelių skiriasi nežymiai. Patinų krūtinėje yra pasagos formos ruda dėmė.
Patelė šios dėmės neturi, arba ji žymiai mažesnė, ne pasagos formos. Kojos plunksnomis
neapaugę.
Gyvena
laukuose. Rudenį ir žiemą laikosi būreliais - šeimomis. Kartais šeimos, ypač
jau praretėję, susijungia. Pastaraisiais metais labai pagausėjo. Tam turėjo
įtakos šiltos, beveik besniegės žiemos ir žemėnaudos pokyčiai: laukuose didesnė
kultūrų įvairovė, daug nedirbamų laukų, mažiau didžiosios technikos,
mineralinių trąšų, įvairių chemikalų.
Poros
susidaro (būreliai išyra) kovo mėn. Iš visų Lietuvos paukščių deda daugiausiai
kiaušinių iki 24 (dažniausiai 18 - 22). Kiaušiniai netaškuoti, pelenų spalvos.
Peri tik patelė, bet jaunikliais rūpinasi abu tėvai.
Šiltuoju metų
laiku lesa įvairius bestuburius: vabzdžius, jų lervas, moliuskus, kirmėles.
Sunaikina daug kenkėjų. Bet ir vasarą, nekalbant apie kitus metų laikus,
mityboje vyrauja augalinis maistas: lapeliai, šaknelės, ūgliai, daigai, sėklos,
želmenys. Pastaruosius atsikapsto net iš po sniego. Normaliam virškinimui
reikalingi smulkūs akmenukai. Skrandyje jų būna net keli šimtai (vidutiniškai
600). Maitinasi tik ant žemės.
Medžiojamos
su paukštiniais šunimis. Šaunama 5 - 6 numerio šratais.
 Kurtinys.
Stambus miško
paukštis. Patelės kūno masė 2,5 kg, o patino - apie 5 kg. Patinas rusvai
juodas, išmargintas šviesiais taškeliais ir banguotomis linijomis. Galva ir
gerklė juodi, pagurklis tamsiai žalias, metalinio blizgesio. Antakiai raudoni.
Kojos iki pirštų pamatų plunksnuotos. Pirštai iš šonų turi ragines šukas.
Patelės rusvos su balsvų, pilkų ir juosvų dėmelių marginiu. Kaklas ir pagurklis
ryškiai rudi.
Kurtiniai
Lietuvoje gyvena didžiuosiuose pušynuose Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: Labanoro,
Baranavos, Ažvinčių, Rūdininkų ir Gudų giriose.
Laikosi
brandžiuose medynuose, aukštapelkėse, ypač ten, kur yra miško uogų. Gana sėslūs.
Minta
daugiausia augaliniu maistu. Žiemą ir pavasarį lesa pušų spyglius, rudenį
- drebulių lapus, vasarą - miško uogas, žolių lapus, pumpurus, vabzdžius.
Įspūdingos
kurtinių tuoktuvės. Jos prasideda kovo mėnesį ir trunka iki gegužės pradžios.
Tuoktuvėse kovo mėnesį ant sniego jau galima rasti kurtinių pėdsakų ir būdingus
šių paukščių sparnų galų brėžinius. į tuoktuvę patinai atskrenda iš vakaro,
saulei leidžiantis ir nakvoja medžiuose. Prieš saulėtekį pradeda groti. Giesmė
girdima per 150 - 200 metrų. Prasideda giesmė teksėjimu, kuris vis tankėja ir
pereina į greitą tarškėjimą. Tuo metu garsas staiga nutrūksta ir pasigirsta lyg
atkemšamo butelio garsas. Po 3-4 sekundžių girdėti savotiškas šnypštimas.
Šnypščiantis kurtinys būna kurčias. Išaušus į tuokvietę atskrenda patelės.
Patelė
įsiruošia lizdą ant žemės, deda 8 - 9 kiaušinius. Peri 26 - 28 dienas. Išveda
vieną vadą.
Siekiant, kad
neišnyktų kurtiniai, labai svarbu išsaugoti jų tuokvietes. Tuoktuvių metu duoti
jiems ramybę, aplinkiniuose plotuose riboti miško darbus, mažinti plėšrūnų ir
šernų skaičių.
 Virbė (jerubė)
Jerubė.
Kurapkos dydžio (kūno masė apie 400 g) ir panašios išvaizdos. Skiriasi
margesnėmis plunksnomis ir iki pat pirštų plunksnuotomis kojomis. Patinas su
kuodeliu, pagurklis juodas. Patelė be kuodo, pagurklis nejuodas.
Gyvena
visuose mišriuose miškuose. Daugiausiai laiko praleidžia ant žemės. Pabaidyta
tupia į medį. Žiemą per didelius šalčius puriame sniege kasa urvus ir juose nakvoja
- taip apsisaugo nuo šalčio.
Poruojasi jau
rudenį. Dėtyje 6 - 12 gelsvų, nusėtų smulkiais taškučiais kiaušinių. Patelė
peri taip stropiai, kad kartais net leidžiasi paimama į rankas. Patinas neperi,
bet jaunikliais rūpinasi. 10 - 12 d. amžiaus jaunikliai, būdami ne ką didesni
už žvirblį, jau pradeda skraidyti.
Vasarą
maitinasi ant žemės. Vėlyvą rudenį ir žiemą - medžiuose. Tuomet lesa vien
alksnių ir beržų pumpurus bei žirginius. Šis maistas menkai virškinamas, todėl
jerubių nakvojimo vietose būna net krūvelės išmatų.
Lietuvoje
specialiai jų niekas nemedžioja. Nedaug nušaunama atsitiktinai. Jas galima būtų
medžioti su šunimi (laika). Šuo aptinka jerubę ir ją, tupinčią medyje, aploja.
Rudenį, kada jos poruojasi, įdomi medžioklė su vilbynėmis. Šaunama 5 - 6
numerio šratais. Mėsa labai geros kokybės - balta, minkšta, trapi -
geriausia ir skaniausia iš visų laukinių paukščių.
Laukinės antys
Lietuvoje
gyvenančios antys skiriamos į dvi grupes: plaukiojančios ir nardančios. Jos
skiriasi pagal maitinimosi būdą. Plaukiojančios paprastai maitinasi
nenardydamos, maistą ima tik iš tokio gylio, kiek pasiekia ištiesusios kaklą.
Nardančios antys maitinasi net kelių metrų gylyje - nardydamos. Gamtoje jos
atskiriamos pagal plaukiančio paukščio siluetą. Plaukiojančių ančių aiškiai
matoma uodega, nardančiųjų uodegos tarsi nėra - nugara palaipsniui
nusileidžia į vandenį. Rankose šios antys skiriamos pagal užpakalinį (pirmąjį)
kojos pirštą. Plaukiojančių jis mažas (4 - 8 mm), be odos skiautės.
Nardančių - žymiai didesnės (1,5 - 2 cm), su odos skiaute. Plaukiojančios
antys yra nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 0,2 - 1,5 kg) paukščiai.
Kūnas kresnas, kaklas ilgas, snapas platus. Trys kojų pirštai sujungti
plaukiojamąja plėve. Vestuviniu apdaru (žiemą, pavasarį) patinų ir patelių
plunksnos labai skiriasi. Patinai (gaigalai) ryškiaspalviai, patelės kuklesnės
- raibos) Poilsio apdaru (vasarą, rudens pradžioje) abiejų lyčių paukščių
plunksnų spalva vienoda. Plunksnos tankios, daug pūkų. Šeriantis plasnojamosios
plunksnos iškrenta beveik vienu metu, todėl kurį laiką neužauga naujos, negali
skraidyti. Sparne yra kitos spalvos, neretai žvilgantis plunksnų plotelis
veidrodėlis. Skirtingų rūšių ančių veidrodėlis skirtingas (svarbus požymis
nustatant anties rūšį). Kaip ir visi vandens paukščiai, turi gerai
išsivysčiusią pasturgalio (riebalinę) liauką, kurios riebaliniu sekretu
paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios neslaptų. Liauka yra ties uodegos
pamatu iš nugaros pusės. Gerai plaukioja, sausumoje vaikšto nevikriai. Skrydis
greitas.
Gyvena prie
vandens: įvairaus tipo pelkėse, šlapiose pievose, balose, tvenkiniuose,
ežeruose, upių pakraščiais.
Lizdai ant žemės
(su retomis išimtimis), sukrauti iš pernykštės sausos augalijos. Juose visuomet
daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda iki 12
vienspalvių, melsvo, žalsvo, gelsvo, pilkšvo atspalvio kiaušinių. Peri ir
jaunikliais rūpinasi tik patelė. Patinai tuo metu nuošaliose, ramiose vietose
šeriasi. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis
ir jau pirmąją dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos
dienos plaukioja ir nardo. Maitinasi savarankiškai, Patelė juos tik vedžioja,
šildo, perspėja apie pavojų. Mityboje vyrauja augalinės kilmės maistas. Lesa
jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus
(rudenį skrenda maitintis į ražienas). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu:
vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose,
moliuskais, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis.
Plaukiojančios
antys
Didžioji
antis. Pati gausiausia. Kūno masė 1 - 1,5 kg. Sparnų veidrodėlis tamsiai mėlynas.
Kojos oranžinės, patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas apaugę ryškiai
žaliomis plunksnomis, krūtinė ruda, apatinė kūno dalis šviesiai pilka. Patelė
rudai rusva, raiba. Ši antis gerai prisitaiko prie keičiamo kraštovaizdžio
(plastiška). Dabar lizdai aptinkami ne tik įprastinėse vietose, bet ir ant
šieno kupetų, ar šiaudų stirtų, medžiuose (senuose varnų lizduose), žvėrių
ėdžiose, dirbamuose laukuose ir pan.
 Dryžgalvė ir rudagalvė kryklės. Mažiausios Lietuvos antys. Kūno masė 0,2 - 0,5 kg. Dryžgalvės
kryklės veidrodėlis blankiai žalias, o plasnojamųjų plunksnų stiebai šviesūs.
Rudagalvės kryklės veidrodėlio pusė ryškiai žalia, pusė juoda, o plasnojamųjų
plunksnų stiebai tamsūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių pateles
ir patinus poilsio apdaru. Kryklių skrydis labai greitas. Gana paplitę.
 Cyplė.
Lietuvoje peri negausiai, bet skaitlinga migracijų metu. Tuomet dideli jų
būriai aptinkami ežeruose, Kuršių mariose, pajūryje. Skrendančią galima pažinti
iš mažos galvos, trumpo kaklo, šviesios apatinės kūno dalies.
Nardančios
antys
 Kuoduotoji
antis (kuode). Iš visų nardančių ančių Lietuvoje peri gausiausiai. Patinas
vestuviniu apdaru juodas, tik kūno šonai, pilvas ir veidrodėlis balti. Ant
pakaušio - ilgas, nusviręs kuodas. Patelės apdare vietoj juodos spalvos - ruda,
o kuodas trumpesnis.
 Rudgalvė
antis. Antra pagal gausumą Lietuvoje perinti nardančioji antis. Patino
vestuviniu apdaru galva ir kaklas ryškiai rudi, krūtinė ir pauodegys - juodi.
Likusi kūno dalis šviesiai pilka. Patelė rudai pilka.
 Klykuolė.
Lietuvoje peri negausiai. Patiną vestuviniu apdaru lengva pažinti iš juodos su
baltomis dėmėmis skruostuose galvos. Juodos spalvos yra kaklo viršutinė dalis,
nugaros vidurys, uodega ir plasnojamosios plunksnos. Veidrodėlis ir likusi kūno
dalis balti. Patelė ne tokių kontrastingų spalvų: vietoje juodos - ruda,
vietoje baltos - pilka. Ši antis įdomi tuo, jog peri uoksuose arba specialiai
joms iškeltuose inkiluose. Lizdai būna iki 10 m. (!) aukštyje. Išsiritę
ančiukai greit palieka būstą: išgirdę patelės šauksmą, ančiukai, kabindamiesi
aštriais nagučiais į uokso ar inkilo sieneles, pasiekia angą ir šoka žemyn. Net
iŠ aukštai šokdami, neretai atsitrenkdami į sakas, nenukenčia, patelė juos
nusiveda į artimiausią vandens telkinį.
Kitos
nardančios antys (žiloji, juodoji, ledinė, nuodėguli') Lietuvoje gausesnės tik
praskridimų metu, todėl jų sumedžiojama nedaug.
Antys
medžiojamos sėlinant, tykant, iš valties, viliojant (su krykštė). Šaunama 2 - 5
numerio šratais, galima naudoti ančių profilius, maketus. Rekomenduojama
medžioti su paukštiniu šunimi.
Laukinės žąsys
Gana stambūs
(kūno masė 1,5 - 4 kg) paukščiai, ilgais kaklais, tvirtais, kiek plokščiais
snapais. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja
plėvele. Plunksnos tankios, po jomis daug pūkų. Šeriantis per trumpą laiką
iškrenta visos plasnojamosios plunksnos ir, kol jos neatauga, paukščiai negali
skraidyti. Patinai ir patelės nesiskiria. Gyvena prie vandens: ežerų, upių
pakraščiuose, pelkėse - kur dideli vandens augalų sąžalynai. Gerai plaukioja.
Gana vikriai vaikšto sausumoje. Skrydis lengvas, bet nevikrus (nemanevringas).
Minta beveik
vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės, jų sėklos. Labai mėgsta javų
želmenis. Rudenį ražienose renka grūdus.
Lizdus krauna
ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų,
kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4 - 6 (iki
10) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai išsirita apaugę pūkais,
atviromis akimis. Apdžiūvę, jie iš karto palieka lizdą ir visa šeima keliauja
po augalijos "džiungles", l lizdą negrįžta. Jaunikliai maisto ieškosi
patys, bet juos prižiūri, saugo abu tėvai.
 Lietuvoje peri tik viena žąsų rūšis
- pilkoji žąsis. Tai retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paukštis. Ją
medžioti draudžiama. Pas mus medžiojamos praskrendančius žąsys.
Dažniausiai
sumedžiojamos
 želmeninės ir
 baltakaktės žąsys.
Želmeninė žąsis ganėtinai panaši
į pilkąją, bet nuo jos skiriasi keliais požymiais: 1. Vienodai tamsūs sparnai
(pilkosios žąsies priekinis sparno kraštas šviesus). Šis požymis gerai matomas
paukščiui skrendant. 2. Žymiai tamsesnė galva ir kaklas. 3. Snapas su skersine
oranžine ar geltona juostele (pilkosios žąsies snapas vienspalvis - rausvas).
Praskridimų metu Lietuvoje aptinkamos, bet gerokai rečiau, ir kitų rūšių žąsys.
Žąsį
sumedžioti nelengva - tai akylus ir labai atsargūs paukščiai. Medžiojama tykant
iš anksto įrengtoje slėptuvėje žąsų maitinimosi, poilsio vietose naudojant
profilius ar be jų. Šaudoma 4 - 4,5 mm šratais.
 Laukiniai karveliai
Nedidelio ir
vidutinio dydžio paukščiai. Galva maža. Snapas plonas, ilgokas. Kojos trumpos,
bet vaikšto gerai. Sparnai stiprūs, poilgiai. Skraido greitai, vikriai. Patinai
nuo patelių nesiskiria.
Suaugę
paukščiai minta įvairių augalų sėklomis, daigais, pumpurais, uogomis. Vasarą
sulesa kažkiek vabzdžių ir kitų bestuburių. Maitinasi laukuose.
Peri
miškuose, laukų želdynuose, upių šlaitų miškeliuose, parkuose, soduose
pavienėmis poromis. Lizdus krauna medžiuose ir tik viena Lietuvoje gyvenančių
karvelių rūšis peri uoksuose. Lizdas labai menkas, beveik permatomas.
Jaunikliams, augant tarpai tarp lizdo šakelių "užsiklijuoja"
išmatomis. Deda du baltus kiaušinius. Jaunikliai išsirita silpni: akli, apaugę
labai retais, į plaukus panašiais ilgais pūkais. Iš pradžių tėvai juos maitina
"pienu" - gurklio (gūžio) sekretu (iš čia kilęs terminas "paukščių
pienas", kuris su tikru pienu nieko bendro neturi), vėliau - gurklyje
išbrinkintomis ir atrytomis įvairiomis sėklomis. Per metus išaugina dvi vadas.
Lietuvoje
karveliai specialiai nemedžiojami. Pavieniai paukščiai atsitiktinai
sumedžiojami per rudeninę ančių medžioklę. Be to, karveliai gana baikštūs.
Sėkmingiausia jų medžioklė galėtų būti iš slėptuvės nupjautuose javų laukuose,
kur jie skrenda lesti likusių grūdų. Privilioti prie slėptuvės reikėtų karvelių
profiliais, maketais, susmeigtais į žemę netoliese medžiotojo slėptuvės.
(Vakarų šalyse gaminami plastikiniai karvelių maketai). Taip šie paukščiai
medžiojami Vakarų Europoje. Šaunama 4 - 7 numerio šratais.
Lietuvoje
gyvena keturios karvelių rūšys: keršulis, paprastasis purplelis, pietinis
purplelis ir uldukas.
 Keršulis.
Pats didžiausias. Kūno masė 350 - 500 g. Krūtinė rausva. Ryškūs skiriamieji
požymiai yra po baltą dėmę abiejose kaklo pusėse, kurių jauni paukščiai neturi,
ir baltas priekinis sparno kraštas, ypač gerai matomas paukščiui skrendant.
Likusi kūno dalis daugiau mažiau pilka. Nėra labai gausus. Baikštus.
 Paprastasis
purplelis. Pats mažiausias. Kūno masė 150 - 170 g. Krūtinė rausva. Kaklo
šonuose po vieną margą, juodai baltą dėmę, kurių jauni paukščiai neturi, nugara
ir sparnų viršus raibi. Uodega tamsi, o jos galas baltas. Šis požymis labai
ryškus paukščiui kylant skristi, nes jis turi įprotį tuomet plačiai išskleisti
uodegą. Antroje vasaros pusėje ir rudenį dažnai matomi tupintys ant laidų. Nėra
labai gausūs.
 Pietinis
purplelis. Paprastojo purplelio dydžio. Nugara ir sparnų viršus plikai rusvi,
vienspalviai. Šiuo požymiu labai skiriasi nuo paprastojo purplelio. Kaklo
kiekviename šone yra baltu krašteliu apvedžiota juoda juostelė, kurios neturi jauni
paukščiai. Gana dažnas. Aptinkamas miestuose ir miesteliuose.
 Uldukas.
Naminio karvelio dydžio. Pilkas. Peri uoksuose. Labai retas, įrašytas į
Lietuvos Raudonąją knygą. Medžioti draudžiama.
 Laukys
Laukys - vištelinių
(vandens vištų) šeimos atstovas (ne antinių šeimos!). Kiek mažesnis už didžiąją
antį - kūno masė 0,6 - 0,9 kg. Visos plunksnos tamsiai pilkos, beveik juodos
(iš toliau atrodo visiškai juodas). Labai ryškus požymis, pagal kurį laukys
lengvai atskiriamas nuo kitų paukščių - snapas ir kakta (plunksnomis neapaugęs
odos plotas) balti. Kojų pirštai su plaukiojamosiomis skiautėmis (pirštai
plaukiojamąja plėvele, kaip ančių, nesujungti). Patinas ir patelė nesiskiria.
Laukiai
gyvena prie vandens: paežerėse, tvenkiniuose, upių senvagėse, pelkėse.
Svarbiausia, kad būtų bent nedideli tankūs vandens augalų sąžalynai ir atviro
vandens plotai. Daug laiko praleidžia vandenyje. Skraido gerai, bet kyla
nenoriai, ypač rudenį, kai būna nusipenėję. Jau pakilę skristi, kol kojomis
siekia vandenį, dar "bėga" jo paviršiumi.
Minta
daugiausia augalinės kilmės maistu: sėklomis, daigais, lapais, ūgliais. I«sa ir
gyvulinės kilmės maistą: vabzdžius įvairiose jų vystymosi stadijose, vorus,
vėžiagyvius, kirmėles, smulkius moliuskus.
Pavasarį
parskrenda tik nutirpus ledui (nedaug laukių žiemoja ir neužšąlančiuose
Lietuvos vandenyse). Lizdą krauna tarp vandens augalų iš sudžiūvusių augalų
dalių (pūkų jame niekada nebūna). Deda dažniausiai 6 - 9 sauso molio spalvos,
smulkiai išmargintus tamsiais taškeliais, kiaušinius. Jaunikliai išsirita
apaugę juodais pūkais. Jie greitai palieka lizdą ir vėliau į jį negrįžta. Iš
karto gerai bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai, bet juos
globoja abu tėvai.
Laukių
medžioklė Lietuvoje nepopuliari. Šaunama 3 - 5 numerio šratais, dažniausiai ant
vandens (taip šaudyti laukius Medžioklės taisyklės leidžia), nes į orą kyla
labai nenoriai. Todėl būtinas ypatingas atsargumas.
 Perkūno oželis.
Ne ką už
varnėną didesnis (kūno masė apie 100 g) paukštis. Snapas ilgas (apie 65 mm),
ilgos kojos. Viršugalvis su plačia išilgine šviesia juosta. Viršutinė kūno
dalis rudai raiba, šviesesnė už apatinę. Pilvas baltas, šonuose skersinės
tamsios juostos, gerai matomos paukščiui skrendant. Perkūno oželis pusiau
naktinis paukštis. Veisimosi laikotarpiu girdisi jo skleidžiamas į ėriuko
mekenimą panašus garsas. Šį garsą skleidžia tik skrisdamas. Todėl jis ir gavo
tokį lietuvišką pavadinimą. Įdomiausia tai, jog "mekenimą" sukelia
oro srauto vibruojamos kraštinės uodegos plunksnos.
Iš
žiemaviečių parskrenda kovo pabaigoje. Tai pelkių, pelkėtų paežerių ir paupių,
šlapių pievų, raistų paukštis. Tokių vietų mažėjant, sparčiai nyksta.
Minta
daugiausia gyvulinės kilmės maistu: įvairiais vabzdžiais, jų lervomis. Maisto
ieško beveik tik dumble, kaišiodamas į jį savo snapą. Kariais lesa smulkias
augalų dalis, sėklas.
Lizdas
klampiose vietose, paprastai ant žolės kupsto. Jis menkai išklotas sausomis
augalų dalimis, dažniausiai po nusvirusia žole. Kaip ir visi tilvikai,
dažniausiai deda keturis taškuotus, palyginus gana didelius, kriaušės formos
kiaušinius, kurie visada smaigaliais atsukti į centrą. Jaunikliai išsirita
gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis ir greit palieka lizdą, į kurį
vėliau negrįžta. Maitinasi savarankiškai. Jais rūpinasi abu tėvai.
Perkūno
oželiai medžiojami su paukštiniu šunimi. Pakildami skristi, paprastai
čirkšteli. Skrenda labai greitai, staiga vis kaitaliodami skridimo kryptį,
pasvirdami nuo vieno šono ant kito. Todėl pataikyti į perkūno oželį ypatingai
sunku. Šaunama 8 - 9 numerio šratais. Specialiai šiuos paukščius pas mus mažai
kas medžioja.
 Slanka
Beveik
naminio karvelio dydžio (kūno masė apie 300 g). Snapas ilgas (6 - 7 cm), akys
didelės, tamsios. Kojos, skirtingai negu daugumos tilvikų, trumpos. Iš toliau
atrodo pilkai ruda. Viršutinė kūno dalis tamsesnė, apatinė šviesesnė. Paėmus į
rankas matosi, kad šią spalvą sudaro sudėtingas ir sunkiai aprašomas juodos,
įvairių atspalvių rudos ir pilkos spalvos raštas (raibumas).
Gyvena
miškuose. Labiausiai mėgsta drėgnus lapuočių ir mišrius. Sausų pušynų vengia,
bet ir juose randa drėgnų, juodalksniais apaugusių plotų, upelių slėnių, kur ir
apsigyvena. Iš žiemaviečių parskrenda kovo pabaigoje - balandžio pradžioje.
Aktyviausia sutemose. Tai, kad slanka naktinis paukštis, galima spręsti ir iš
didelių akių.
Minta
gyvulinės kilmės maistu: įvairiausiomis kirmėlėmis (dažniausiai sliekais),
įvairiausiais žemės paviršiuje bei viršutiniame jos sluoksnyje gyvenančiais
vabzdžiais, jų lervomis. Sliekus sugeba aptikti, išsitraukti iš žemės ir tokio
gylio, kiek pasiekia savo ilgu snapu. Paukštis snapu bado minkštą žemę. Jei
netoliese yra sliekas, jis tai pajunta ir pradeda šliaužti, trauktis. Jo
judesius "užfiksuoja" labai jautrūs ir gausūs snapo gale po nestora
oda esantys receptoriai. Tada paukščiui visai nesunku vienu ar keliais snapo
dūriais į minkštą žemę slieką nutverti.
Lizdas visada
ant žemės. Tai nedidelė duobutė tarp žolių, po eglute ar kitoje vietoje,
išklota sausa žole, lapais. Deda, kaip ir visi tilvikai, dažniausiai keturis
taškuotus, palyginus gana didelius, kriaušės formos (vienas galas smailas,
kitas bukas) kiaušinius, kurie lizde visada smailagaliais atsukti į centrą.
Jaunikliai išsirita gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis ir greit
palieka lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Maitinasi savarankiškai. Būdami vos 10
dienų amžiaus jau sugeba paskristi. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė.
Pavasarį,
ypač šiltais, nevėjuotais (nestiprus, šiltas lietus netrukdo) vakarais, saulei
leidžiantis slankos pradeda skraidyti virš miško. Šis skraidymas vadinamas
slankų traukimu. Tai nieko bendro su migracija nėra, tai slankų tuoktuviniai
skraidymai (tuoktuvių elementas). Skrenda paprastai dideliais ratais per kelis
metrus virš medžių viršūnių. Dažniausiai virš jaunuolynų, nedidelių miško
pievų, pelkių pakraščių. Tokiose vietose jų ir tykoma. Skrisdamos kurkia (kvor,
kvor, kvor...) ir cypsi (psip, psip...). Slankos skraido ir sutemus, nors ne
taip aktyviai. Bet tada jų jau negalima įžiūrėti, tik girdisi balsai. Todėl ši
medžioklė labai trumpa, trunka ne ilgiau kaip l valandą. Rudenį su paukštiniu
šunimi slankų ieškoma jų mėgstamose dienojimo vietose - drėgnuose miškuose,
gausiai krūmais apaugusiose pievose ir kitose panašiose vietose. Tačiau ši
medžioklė Lietuvoje nepopuliari ir vargu ar kas nors specialiai medžioja
slankas rudenį. Slanka skrenda gana vikriai, moka manevruoti tarp medžių. Todėl
pataikyti į ją nelengva. Surasti nušautą, juo labiau tik sužeistą paukštį, be
paukštinio šuns, labai sunku. Šaunama 6 - 7 numerio šratais.
 Tetervinas.
Vištos dydžio
paukštis, sveriantis 0,8 - 1,25 kg. Patinas juodas, baltu pauodegiu ir balta
juostele per sparną. Kaklas ir pagurklis juodos spalvos violetinio blizgesio.
Antakiai ryškiai raudoni. Uodegos kraštutinės plunksnos ilgesnės už kitas ir
išlenktos lyros pavidalu. Kojos apaugusios plunksnomis, o pirštų šonuose rudenį
išauga raginės šukos. Patelė rusvai pilka su juosvu margumu. Jos uodega
nežymiai iškirpta, tuo ji skiriasi nuo kurtinio patelės
Tetervinai
laikosi pamiškėse, aukštapelkėse, beržynuose ir retuose pušynuose. Vasarą
daugiausiai minta žolių lapais, sėklomis, uogomis, vabzdžiais. Žiemą - medžių
pumpurais, žirginiais ir uogomis.
Tuoktuvės
vyksta kovo - balandžio mėnesiais ant žemės miško aikštėse, pamiškių ir tolokai
nuo miško nutolusiose pievose netgi arimuose. Rytą dar tamsoje, patinai
atskrenda į tuokvietes ir pradeda burbuliuoti. Kartais jie burbuliuoja ir
medžiuose. Burbuliavimas kiek primena karvelio burkavimą, kartkartėmis jis
pertraukiamas čiufsėjimu "čussyy". Burbuliuojantis patinas kiek
praskleidžia ir nuleidžia sparnus, išskleidžia vėduokle uodegą ir ištiesia
pažeme kaklą. Auštant į tuokvietę atskrenda patelės.
Patinai
burbuliuoja iki gegužės mėnesio pabaigos, o patelės jau balandžio antroje
pusėje lizde ant žemės padeda 6 - 12 kiaušinių. Po 26 dienų išsirita jaunikliai,
kurie po 10 dienų jau pradeda skraidyti.
Siekiant
apsaugoti tetervinus, reikėtų jų netrikdyti tuokvietėse, jų gyvenamuose
plotuose mažinti plėšrūnų (lapių, mangutų, kiaunių) ir šernų skaičių.
Plėšrieji paukščiai
Tai sakalai, vanagai,
ereliai, grifai, lingės. Visų jų daugiau - mažiau smailas lenktas snapas,
aštrūs nagai. Dauguma jų vikriai skraido, kai kurie gali ilgai sklandyti.
Spalvos įvairios, bet visada neryškios. Patelės dažnai stambesnės už patinus,
kartais skiriasi ir spalva. Šių paukščių atvaizdai neretai matomi valstybių
herbuose, piniguose - tai jėgos, drąsos, ištvermės, galybės simbolis.
Skirtingų
rūšių plėšrieji paukščiai minta gyvuliniu, bet labai skirtingu maistu. Jų tarpe
yra mintančių beveik vien tik vabzdžiais (skėtsakalis), žuvimis (žuvininkas),
ropliais (gyvatėdis), paukščiais (paukštvanagis), peliniais graužikais
(pelėsakalis), dvėseliena (grifas), kiti minta įvairesniu maistu. Jo ieško
miškuose, miškeliuose, pievose, dirbamuose laukuose, pelkėse, upėse, ežeruose
ir net šiukšlynuose. Taigi plėšrieji paukščiai minta ne vien kiškučiais,
kurapkomis, fazanais, antimis, vištomis ir kitais naminiais paukščiais, kaip
daug kas mano. Iš laukinių žvėrių ir paukščių į jų nagus pirmiausiai patenka
silpni, ligoti, sužeisti individai, o tai yra natūrali atranka, visada naudinga
kiekvienai rūšiai. Todėl dauguma plėšriųjų paukščių rūšių yra labai naudingos.
Visi plėšrieji paukščiai reti. Tad neverta kalbėti apie daromą žalą net tų
rūšių paukščių, kurie gaudo medžiojamuosius ir naminius gyvūnus.
Lizdus krauna
dažniausiai medžiuose, rečiau ant žemės (lingės). Stambiųjų rūšių deda 1 - 3,
smulkiųjų - 3 - 7, dažniausiai išmargintus įvairių spalvų, dydžių ir formų
dėmėmis kiaušinius. Jaunikliai išsirita apaugę baltais pūkais.
Ilgą laiką
plėšrieji paukščiai buvo persekiojami ir įvairiausiais būdais naikinami.
Leidžiamų naikinti rūšių sąskaita kentėjo visos rūšys. Taip buvo ne tik
Lietuvoje, o bemaž visur. Todėl nenuostabu, kad plėšrieji paukščiai yra vieni
rečiausių. Iš 24 Lietuvoje aptinkamų jų rūšių net 13 (!) įrašytos į Lietuvos
Raudonąją knygą. Lietuvoje visų rūšių plėšriuosius paukščius šaudyti, gaudyti,
kitaip naikinti draudžiama visur ir visais metų laikais. (Tas pats pasakytina
ir apie pelėdas).
 Paprastasis
suopis (suopis, vakarinis suopis). Lietuvoje pats gausiausias. Dažniausiai
tamsus. Skrydyje charakteringi platūs sparnai, neilga ir plati uodega. Mėgsta
tupėti laukuose augančių pavienių medžių viršūnėse, ant stulpų, šiaudų stirtų.
Minta daugiausia peliniais graužikais. Juos medžioja skraidydamas virš laukų,
pievų. Stebėdamas grobį gali "pakibti" ore vienoje vietoje. Lizdai
įvairaus dydžio, miškuose. Rudenį išskrenda (žiemą Lietuvoje aptinkamas
šviesesnis, iš šiaurės kraštų atskrendantis tūbuotasis suopis), labai
naudingas.
 Vištvanagis.
Sparnai platūs, trumpi, buki. Uodega ilga. Senų paukščių apatinė kūno dalis
šviesi su smulkiais tamsiais skersiniais dryželiais. Viršutinė kūno dalis
tamsiai pilka. Jaunų paukščių apatinė kūno dalis su tamsiomis išilginėmis
dėmėmis, viršutinė kūno dalis pilkai ruda. Patelės (kūno masė 1,2 kg) dvigubai
didesnės už patinus (apie 0,6 - 0,7) kg). Minta smulkiais ir vidutinio dydžio
paukščiais ir žinduoliais. Kartais atskrenda į sodybas ir nugvelbia kokią vištą
ar ančioką. Gyvena miškuose. Lietuvoje retas.
 Paukštvanagis.
Išvaizda ir kūno sudėjimu labai panašus į vištvanagį, tik gerokai mažesnis.
Patelės kūno masė apie 250 g, patinų - apie 150 g. Minta smulkiais paukščiais.
Gyvena miškuose, net ir nedideliuose. Atskrenda į sodybas. Lietuvoje nedažnas.
 Juodasis peslys
 Rudasis pesliai. Abu, bet ypač antrasis, reti, įrašyti į Lietuvos Raudonąją
knygą. Tamsus, didesnis už varną. Lengviausia pažinti pagal iškirptą (kaip
kregždės, tik ne tiek giliai) uodegą. Minta gyvomis ir nudvėsusiomis žuvimis,
varlėmis, pelėnais, paukščių jaunikliais. Apsilanko šiukšlynuose. Gyvena netoli
ežerų ir didelių upių. Lizde visada yra įvairiausio šlamšto: popieriaus,
skudurų, polietileno, kartais net metalo ir pan.
Lingės.
Lietuvoje aptinkamos keturios lingių rūšys, peri dvi:
 nendrinė lingė ir
 pievinė
lingė (įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą). Patelės rudos, patinai šviesesni -
dažniausiai pilki. Sklęsdamas linguoja į šonus (iš ko kilęs lietuviškas
pavadinimas). Minta peliniais graužikais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais.
Gyvena pelkėse, drėgnose pievose, laukuose. Peri ant žemės.
Lietuvoje dar
peri žuvininkas (erelis žuvininkas), vapsvaėdis, erelis rėksnys, jūrinis
erelis, skėtsakalis, startsakalis, pelėsakalis. Jie visi, išskyrus skėtsakalį,
įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą.
|
Paukščiai 
